Neįgaliųjų vežimėlis (NV) – tai sėdynė su ratukais, daugiausia naudojama žmonėms su funkciniais sutrikimais ar kitais vaikščiojimo sunkumais. Mokydami naudotis neįgaliųjų vežimėliu, galite gerokai pagerinti neįgaliųjų ir žmonių, turinčių vaikščiojimo sunkumų, judumą, gebėjimą atlikti kasdienę veiklą ir dalyvauti socialinėje veikloje. Tačiau visa tai grindžiama viena pagrindine prielaida: tinkamo neįgaliojo vežimėlio konfigūracija.
Tinkamas neįgaliojo vežimėlis gali padėti pacientams išvengti per didelio fizinio energijos suvartojimo, pagerinti judrumą, sumažinti priklausomybę nuo šeimos narių ir palengvinti visapusišką pasveikimą. Priešingu atveju, pacientams gali būti pažeista oda, atsirasti pragulų, abiejų apatinių galūnių edema, stuburo deformacija, kritimo rizika, raumenų skausmas ir kontraktūra ir kt.
1. Taikomi neįgaliųjų vežimėlių objektai
① Sunkus vaikščiojimo funkcijos sutrikimas: pvz., amputacija, lūžis, paralyžius ir skausmas;
② Nevaikščioti, kaip patarė gydytojas;
③ Kelionė neįgaliojo vežimėliu gali padidinti kasdienę veiklą, pagerinti širdies ir plaučių funkciją bei gyvenimo kokybę;
④ Žmonės su galūnių negalia;
⑤ Senyvo amžiaus žmonės.
2. Neįgaliųjų vežimėlių klasifikacija
Pagal skirtingas pažeistas dalis ir likusias funkcijas neįgaliųjų vežimėliai skirstomi į paprastus neįgaliųjų vežimėlius, elektrinius neįgaliųjų vežimėlius ir specialius neįgaliųjų vežimėlius. Specialūs neįgaliųjų vežimėliai pagal skirtingus poreikius skirstomi į stovimus neįgaliųjų vežimėlius, gulimus neįgaliųjų vežimėlius, vienos pusės varomuosius neįgaliųjų vežimėlius, elektrinius neįgaliųjų vežimėlius ir sportinius neįgaliųjų vežimėlius.
3. Atsargumo priemonės renkantis neįgaliojo vežimėlį
Paveikslėlis: Neįgaliojo vežimėlio parametrų matavimo diagrama a: sėdynės aukštis; b: sėdynės plotis; c: sėdynės ilgis; d: porankio aukštis; e: atlošo aukštis
Sėdynės aukštis
Sėdint išmatuokite atstumą nuo kulno (arba užkulnio) iki įdubos ir pridėkite 4 cm. Dedant pakojį, lentos paviršius turi būti bent 5 cm atstumu nuo žemės. Jei sėdynė per aukštai, neįgaliojo vežimėlio negalima pastatyti šalia stalo; jei sėdynė per žemai, sėdinkaulis patiria per didelį svorį.
b Sėdynės plotis
Sėdint išmatuokite atstumą tarp dviejų sėdmenų arba dviejų šlaunų ir pridėkite 5 cm, t. y. atsisėdus, abiejose pusėse lieka 2,5 cm tarpas. Jei sėdynė per siaura, sunku įlipti ir išlipti iš vežimėlio, sėdmenų ir šlaunų audiniai suspausti; jei sėdynė per plati, sunku stabiliai sėdėti, nepatogu valdyti vežimėlį, lengvai pavargsta viršutinės galūnės, taip pat sunku įlipti ir išlipti pro duris.
c Sėdynės ilgis
Atsisėdus, išmatuokite horizontalų atstumą nuo sėdmenų iki blauzdos blauzdos raumens ir iš matavimo rezultato atimkite 6,5 cm. Jei sėdynė per trumpa, svoris daugiausia teks sėdynkauliui, ir ši sritis bus linkusi į per didelį spaudimą; jei sėdynė per ilga, ji spaus pakinklio sritį, paveiks vietinę kraujotaką ir lengvai sudirgins odą šioje srityje. Pacientams, turintiems itin trumpas šlaunis arba klubų ir kelių lenkimo kontraktūrą, geriau naudoti trumpą sėdynę.
d Porankio aukštis
Sėdint žastas laikomas vertikaliai, o dilbis – ant porankio. Išmatuokite aukštį nuo kėdės paviršiaus iki dilbio apatinio krašto ir pridėkite 2,5 cm. Tinkamas porankio aukštis padeda išlaikyti taisyklingą kūno laikyseną ir pusiausvyrą, taip pat gali padėti viršutinėms galūnėms būti patogioje padėtyje. Jei porankis per aukštai, žastas yra priverstas pakilti ir yra linkęs nuovargiui. Jei porankis per žemai, viršutinė kūno dalis turi pasilenkti į priekį, kad išlaikytų pusiausvyrą, o tai ne tik skatina nuovargį, bet ir gali paveikti kvėpavimą.
e Atlošo aukštis
Kuo aukštesnis atlošas, tuo jis stabilesnis, o kuo žemesnis atlošas, tuo didesnis viršutinės kūno dalies ir viršutinių galūnių judesių diapazonas. Žemas atlošas – tai atstumo nuo sėdynės iki pažasties (viena arba abi rankos ištiestos į priekį) matavimas ir iš šio rezultato atimimas 10 cm. Aukštas atlošas – tai tikrojo aukščio matavimas nuo sėdynės iki pečių arba pakaušio.
Sėdynės pagalvėlė
Dėl patogumo ir pragulų prevencijos ant sėdynės reikia padėti sėdynės pagalvėlę. Galima naudoti poroloną (5–10 cm storio) arba gelio pagalvėlę. Kad sėdynė neįsmigtų, po ja galima padėti 0,6 cm storio fanerą.
Kitos pagalbinės neįgaliojo vežimėlio dalys
Sukurta atsižvelgiant į specialių pacientų poreikius, tokius kaip rankenos trinties paviršiaus padidinimas, stabdžių prailginimas, smūgiams atsparus įtaisas, neslystantis įtaisas, ant porankio sumontuotas porankis ir neįgaliojo vežimėlio stalas pacientams valgyti ir rašyti.
4. Skirtingi neįgaliųjų vežimėlių poreikiai esant skirtingoms ligoms ir traumoms
① Hemiplegija sergantiems pacientams, kurie gali išlaikyti pusiausvyrą sėdėdami be priežiūros ir neapsaugotos apsaugos, gali rinktis standartinį neįgaliojo vežimėlį su žema sėdyne, o pakojos ir kojų atramos gali būti nuimamos, kad sveika koja galėtų visiškai liesti žemę, o neįgaliojo vežimėlį būtų galima valdyti sveikomis viršutinėmis ir apatinėmis galūnėmis. Pacientams, turintiems prastą pusiausvyrą ar kognityvinius sutrikimus, patartina rinktis neįgaliojo vežimėlį, kurį stumia kiti asmenys, o tiems, kuriems reikia kitų pagalbos perkeliant, reikėtų rinktis nuimamą porankį.
② Pacientams, sergantiems kvadriplegija, pacientai, turintys C4 (C4, ketvirtasis kaklo nugaros smegenų segmentas) ir aukštesnį lygį, gali rinktis pneumatinį arba smakru valdomą elektrinį neįgaliojo vežimėlį arba kitų asmenų stumiamą neįgaliojo vežimėlį. Pacientai, patyrę sužalojimus žemiau C5 (C5, penktasis kaklo nugaros smegenų segmentas), gali pasikliauti viršutinės galūnės lenkimo jėga valdydami horizontalią rankeną, todėl galima rinktis neįgaliojo vežimėlį su aukšta atlošu, valdomą dilbiu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pacientai, sergantys ortostatine hipotenzija, turėtų rinktis neįgaliojo vežimėlį su reguliuojamu atlošu, įsidėti galvos atramą ir naudoti nuimamą pakojį su reguliuojamu kelių kampu.
③ Parapleginių pacientų neįgaliųjų vežimėlių poreikiai iš esmės yra tokie patys, o sėdynių specifikacijos nustatomos pagal ankstesniame straipsnyje aprašytą matavimo metodą. Paprastai parenkami trumpi laiptelių tipo porankiai ir įrengiami ratukų užraktai. Tiems, kuriems yra čiurnos spazmai ar klonusas, reikia pridėti čiurnos diržus ir kulno žiedus. Esant geroms kelio sąlygoms gyvenamojoje aplinkoje, galima naudoti kietas padangas.
④ Pacientams, kuriems amputuotos apatinės galūnės, ypač abipusė šlaunies dalis, kūno svorio centras labai pasikeičia. Paprastai ašį reikia perkelti atgal ir įrengti apsauginius strypus, kad naudotojas nenusvirstų atgal. Jei pacientas turi protezą, taip pat reikėtų įrengti kojų ir pėdų atramas.
Įrašo laikas: 2024 m. liepos 15 d.